Straipsnį ruošė „ImunoTera” klinikos medicinos gydytoja, alergologijos ir klinikinės imunologijos rezidentė Gabija Brusokienė
Ar žinojote, kad kas penktasis žmogus savo gyvenime bent kartą patiria lėtinį niežulį? Tai nėra tik nemalonus pojūtis – tai liga, kuri gali trukti mėnesius ir metus, drumsti miegą, bloginti nuotaiką ir iš esmės keisti gyvenimo kokybę. Dauguma žmonių nežino net to, kad tokia problema turi pavadinimą ir – svarbiausia – gydymą.
Kas yra lėtinis niežulys?
Niežulys – tai nemalonus, dirginantis odos pojūtis, kuris verčia kasytis. Toks apibrėžimas galiojo šimtmečius. Tačiau šiuolaikinė medicina žiūri giliau: lėtinis niėžulys yra sudėtinga, daugiapriežastinė būklė, turinti tiesioginį poveikį žmogaus gyvenimo kokybei.
Niežulys laikomas lėtiniu, kai jis trunka 6 savaites ir ilgiau. Tai svarbi riba – ji padeda gydytojams atskirti trumpalaikius, dažniausiai savaime praeinančius niežulio epizodus nuo tų, kurie reikalauja nuodugnaus ištyrimo ir tikslingo gydymo.
Lėtinis niežulys gali atsirasti bet kuriame amžiuje – jį patiria tiek vaikai, tiek senyvi žmonės. Jis gali trukti tik kelis mėnesius arba lydėti žmogų daugybę metų, o jo intensyvumas gali svyruoti nuo lengvo, vos pastebimo pojūčio iki kančinančiai stipraus diskomforto.
Kaip dažnai pasireiškia lėtinis niežulys?
Lėtinis niežulys yra kur kas labiau paplitusi problema, nei daugelis žmonių įsivaizduoja. Epidemiologiniai tyrimai rodo įspūdingus skaičius:
- Apie 22% žmonių patiria lėtinį niežulį bent kartą gyvenime.
- Maždaug 13,5% suaugusiųjų kenčia nuo lėtinio niežulio šiuo metu.
- Kasmet naujai suserga apie 7% gyventojų.
Vyresni žmonės kenčia dažniau
Lėtinio niežulio paplitimas didėja su amžiumi. Vyresnių nei 65 metų žmonių grupėje lėtinis niežulys pasireiškia ypač dažnai – tyrimai rodo, kad apie 21-23% vyresnio amžiaus žmonių kenčia nuo šios problemos.
Kodėl tai svarbu?
Nepaisant to, kad lėtinis niežulys yra labai paplitęs, daugelis pacientų ilgai nesulaukia tinkamos pagalbos. Apie pusė žmonių, kenčiančių nuo lėtinio niežulio, net nesikreipia į gydytojus. Tai reiškia, kad tikrasis paplitimas gali būti dar didesnis nei nurodoma tyrimuose.
Lėtinis niežulys gali būti toks pat varginantis kaip ir lėtinis skausmas – jis sutrikdo miegą, blogina gyvenimo kokybę ir gali sukelti depresiją bei nerimą. Dėl šių priežasčių svarbu laiku kreiptis į gydytojus ir ieškoti tinkamo gydymo.
Kaip jaučiasi žmogus, sergantis lėtiniu niežuliu?
Lėtinis niežulys yra gerokai daugiau nei vien fizinis pojūtis – tai problema, kuri gali paveikti visą gyvenimą. Pacientai lėtinį niežulį apibūdina labai įvairiai. Kai kurie jaučia gryną niežulį, tai yra – nemalonų pojūtį, kuris verčia kasytis. Kiti nusako sudėtingesnius pojūčius:
- Deginimą ir karščio pojūtį odoje.
- Dūrimą, kutenimą, tarsi vabzdžiai ropotų po odą.
- Dilgčiojimą ar elektros srovės pojūtį.
- Skausmingą niežulį, kai net lengviausias prisilietimas sukelia diskomfortą.
Tačiau tikrasis lėtinio niežulio poveikis matomas žiūrint plačiau – jis veikia daugelį gyvenimo sričių:
- Miegas ir nuovargis. Niežulys dažnai stiprėja naktį. Žmonės negali užmigti, nuolat prabunda arba budi naktimis. Laikui bėgant atsiranda lėtinis nuovargis, kuris dar labiau blogina gyvenimo kokybę.
- Psichologinė sveikata. Nerimas ir depresija yra dažni palydovai. Tyrimai rodo, kad apie 20% žmonių, kenčiančių nuo lėtinio niežulio, patiria nerimą ar depresiją. Kai kurie tyrimai net rodo, kad lėtinis niežulys gali būti toks pat varginantis kaip ir lėtinis skausmas.
- Darbas ir socialinis gyvenimas. Nuolatinis niežulys trukdo susikaupti, atlikti kasdienes užduotis ir dalyvauti socialiniame gyvenime. Žmonės gali jaustis izoliuoti, nes bijo, kad kiti galvos, jog jie užkrečiami, arba jiems gėda kasytis viešose vietose.
- Gyvenimo kokybė. Tyrimai rodo, kad vidutinio ar sunkaus laipsnio niežulys reikšmingai blogina gyvenimo kokybę – žmonės jaučiasi blogiau, yra labiau depresyvūs ir nerimastingi nei sveiki žmonės ar tie, kurie patiria tik lengvą niežulį.
Kodėl atsiranda lėtinis niežulys? Priežastys ir tipai.
Lėtinio niežulio priežastys yra labai įvairios, todėl gydytojai jį klasifikuoja pagal kilmę. Suprasti priežastį – tai pirmas ir svarbiausias žingsnis link veiksmingo gydymo.
Šiuolaikinė medicina lėtinį niežulį skirsto į 3 pagrindines kategorijas: uždegiminį (sukeltas odos ar imuninės sistemos uždegimo), neuropatinį (sukeltas nervų sistemos pažaidos) ir mišrų (kai veikia abu mechanizmai). Apie 60% pacientų niežulys yra uždegiminės kilmės, apie 25% – neuropatinės ar mišrios, o likusius 15% sudaro sisteminės ligos, vaistai ir kitos priežastys.
Užburtas niežulio-kasymosi ratas: kodėl kasymasis tik pablogina situaciją?
Prieš kalbant apie konkrečias priežastis, svarbu suprasti vieną pagrindinių lėtinio niežulio mechanizmų – vadinamąjį niežulio-kasymosi užburtą ratą. Kai žmogus jaučia niežulį, natūralus instinktas yra kasytis. Kasymasis trumpam palengvina pojūtį, tačiau iš tikrųjų jis tik pablogina situaciją.
Štai kaip tai veikia: kasymasis mechaniškai pažeidžia odą ir sukelia uždegimą. Pažeistos odos ląstelės ir imuninės ląstelės (ypač vadinamosios putliosios ląstelės) išskiria uždegimines medžiagas, kurios dar labiau dirgina nervų galūnėles. Nervų galūnėlės tampa jautresnės ir pradeda reaguoti net į tuos dirgiklius, kurie anksčiau niežulio nesukeldavo – pavyzdžiui, į drabužių lietimąsi ar šilumą. Taip susidaro užburtas ratas: niežulys → kasymasis → uždegimas → dar stipresnis niežulys.
Naujausi tyrimai atskleidė, kad kasymasis ne tik mechaniškai pažeidžia odą, bet ir aktyvuoja skausmo nervus, kurie išskiria medžiagą P (substance P) – neuropeptidą, kuris tiesiogiai aktyvuoja putliąsias ląsteles ir sukelia dar didesnį uždegimą. Tai paaiškina, kodėl lėtinis kasymasis gali paversti net nedidelį niežulį rimta, sunkiai gydoma problema.
Būtent todėl vienas svarbiausių lėtinio niežulio gydymo tikslų – nutraukti šį užburtą ratą. Gydytojai dažnai pataria vengti kasymosi ir vietoj to naudoti šaltį, drėkinamąjį kremą ar kitus niežulį malšinančius būdus.
Odos ligos arba dermatologinis niežulys
Tai dažniausia lėtinio niežulio priežastis, sudaranti apie 60% visų atvejų. Šiose ligose niežulį sukelia odos uždegimas, barjero sutrikimai ar alerginės reakcijos. Svarbu suprasti, kad odos barjeras – tai ne tik fizinė apsauga nuo išorės, bet ir sudėtinga sistema, kurioje dalyvauja imuninės ląstelės ir nervų galūnėlės. Kai šis barjeras sutrinka, nervų galūnėlės tampa labiau pažeidžiamos ir jautresnės niežulį sukeliantiems dirgikliams.
- Atopinis dermatitas (egzema) – lėtinė uždegiminė odos liga, dažnai prasidedanti vaikystėje. Niežulys čia toks intensyvus, kad neretai sukelia/paūmina bėrimą: kasymasis tik stiprina uždegimą ir sukuria anksčiau minėtą užburtą ratą. Šioje ligoje ypač svarbų vaidmenį atlieka imuninės sistemos medžiagos – interleukinas-4, interleukinas-13 ir interleukinas-31, kurios tiesiogiai dirgina nervų galūnėles odoje. Būtent todėl naujausi vaistai, nukreipti prieš šias medžiagas, gali labai efektyviai malšinti niežulį.
- Psoriazė – niežulys lydi apie 60-90% pacientų sergančių psoriaze, o kai kurie tyrimai rodo, kad net iki 82% pacientų patiria niežulį ligos eigoje. Daugelis pacientų niežulį laiko labiausiai varginančiu simptomu, net jei išorinis bėrimas neatrodo labai ryškus. Psoriazės niežulys dažnai apibūdinamas kaip deginantis ar dilgčiojantis, ir jis gali pasireikšti ne tik bėrimo vietose, bet ir sveikoje odoje.
- Lėtinė spontaninė dilgėlinė – niežulys kartu su dilgėlinėmis pūslelėmis, kurios atsiranda ir dingsta be aiškios priežasties. Ši liga yra viena iš nedaugelio, kur histaminas – gerai žinoma niežulį sukelianti medžiaga – atlieka pagrindinį vaidmenį. Todėl antihistamininiai vaistai čia veikia geriausiai, nors daugelyje kitų niežulio priežasčių jie mažai padeda.
- Kontaktinis dermatitas – alerginė reakcija į kosmetiką, metalo dirbinius (ypač nikelį), tekstilę, valymo priemones ar kitas medžiagas. Niežulys atsiranda ten, kur oda tiesiogiai kontaktavo su alergenu, ir gali pasireikšti net po 24-72 valandų po kontakto.
- Sausa oda (kserozė) – ypač dažna vyresnio amžiaus žmonėms. Sutrikus odos barjero funkcijai, nervų galūnėlės tampa jautresnės. Tyrimai rodo, kad sausoje odoje nervų galūnėlės įsiskverbia arčiau odos paviršiaus ir tampa labiau pažeidžiamos mechaniniams dirgikliams, tokiems kaip drabužių trinimas.
Sisteminės ligos arba vidaus organų niežulys
Vidaus organų ligos gali sukelti lėtinį niežulį be jokių matomų odos pakitimų arba su minimaliais jų požymiais. Tai dažnai klaidina ir ligonį, ir gydytoją, nes žmogus kasosi, bet oda atrodo sveika. Tokiais atvejais niežulys yra tarsi „signalas iš vidaus” – organizmo būdas pranešti, kad kažkas negerai su vidaus organais.
- Lėtinė inkstų liga ir dializė. Tai viena dažniausių sisteminių niežulio priežasčių. Tyrimai rodo, kad apie 42-57% pacientų, kuriems atliekama hemodializė, kenčia nuo niežulio. Jį sukelia keletas veiksnių vienu metu: toksinų kaupimasis kraujyje (kurio inkstai nebepajėgia pašalinti), nervų sistemos pokyčiai, imuniniai mechanizmai ir mineralų (ypač fosforo ir kalcio) disbalansas. Niežulys dažnai stiprėja dializės metu arba iškart po jos.
- Kepenų ir tulžies latakų ligos (cholestazinis niežulys). Kai kepenys negali tinkamai pašalinti tulžies rūgščių, jos kaupiasi kraujyje ir pasiekia odos nervus. Tai sukelia intensyvų niežulį, ypač nakties metu. Labai būdingas požymis – niežulys pirmiausiai atsiranda delnuose ir pėdose, o vėliau gali išplisti po visą kūną. Šis niežulys gali būti ypač varginantis, nes jis dažnai nereaguoja į įprastus niežulį malšinančius vaistus.
- Skydliaukės sutrikimai. Tiek hipotirozė, tiek hipertirozė gali sukelti niežulį. Padidėjus skydliaukės funkcijai, oda gali tapti šilta, drėgna ir niežtinti. Sumažėjus skydliaukės funkcijai, oda dažnai tampa sausa ir jautri, kas taip pat sukelia niežulį. Jei niežulys lydi karščiavimą, svorio pokyčius ar širdies ritmo sutrikimus, svarbu patikrinti skydliaukės funkciją.
- Diabetas. Gali sukelti tiek generalizuotą, tiek vietinį niežulį (ypač lytinių organų srityje dėl grybelinių infekcijų, kurioms palankią terpę sudaro padidėjęs cukraus kiekis). Ilgainiui diabetas gali pažeisti smulkiausius nervų pluoštus odoje (vadinamoji mažo pluošto neuropatija), dėl ko atsiranda niežulys, deginimas ar dilgčiojimas.
- Geležies trūkumas. Net be anemijos geležies trūkumas gali sukelti lėtinį niežulį. Tikslus mechanizmas dar nėra visiškai aiškus, tačiau manoma, kad geležis yra svarbi tam tikrų fermentų, dalyvaujančių nervų signalų perdavime, veiklai. Todėl gydytojai, tirdami lėtinį niežulį, dažnai patikrina geležies atsargas kraujyje.
- Tikroji policitemija (lot. polycythemia vera) – reta kraujo liga, kai kaulų čiulpai gamina per daug raudonųjų kraujo kūnelių. Apie trečdalis pacientų diagnozės metu kenčia nuo niežulio, o kai kurie tyrimai rodo, kad iki 48-70% pacientų patiria vadinamąjį vandeninį niežulį – niežulį, kuris atsiranda po kontakto su vandeniu (pvz., po dušo ar vonios). Šis simptomas yra toks būdingas, kad gydytojai, išgirdę apie niežulį po vandens procedūrų, visada pagalvoja apie šią ligą.
Onkologinės ligos arba paraneoplastinis niežulys
Kai kurių vėžio atvejų metu niežulys yra vienas ankstyviausių ligos požymių, atsirandantis dar prieš diagnozę – kartais net kelis mėnesius anksčiau. Tai vadinamasis paraneoplastinis niežulys, kai navikų ląstelės išskiria medžiagas, kurios per kraują pasiekia odos nervus ir sukelia niežulį. Ypač su niežuliu susiję:
- Hodžkino limfoma – niežulys čia yra klasikinis simptomas, pasireiškiantis apie 30% pacientų. Jis dažnai būna stiprus, naktinis, ir gali lydėti naktinį prakaitavimą bei neaiškų svorio kritimą.
- Ne Hodžkino limfoma ir kiti kraujo sistemos navikai – niežulys pasireiškia rečiau (apie 3% pacientų), tačiau vis tiek yra svarbus perspėjamasis ženklas.
- Tulžies latakų vėžys – gali sukelti cholestazinį niežulį dėl tulžies nutekėjimo sutrikimo.
- Kiaušidžių, kepenų, žarnyno vėžys.
Svarbu žinoti: jei lėtinis niežulys atsiranda staiga, yra labai intensyvus, nesusijęs su akivaizdžia odos liga, ir ypač jei jį lydi tokie simptomai kaip neaiškus svorio kritimas, naktinis prakaitavimas, nuovargis ar karščiavimas – gydytojai privalo atmesti onkologinę priežastį. Tai nereiškia, kad kiekvienas niežulys rodo vėžį, tačiau šie simptomai kartu yra rimtas signalas, reikalaujantis skubaus ištyrimo.
Neurologinis niežulys
Nervų sistemos ligų sukeliamas lėtinis niežulys yra ypatingas tuo, kad jis atsiranda be odos uždegimo – problemą sukuria nervai, o ne oda. Tai reiškia, kad oda gali atrodyti visiškai sveika, bet žmogus jaučia intensyvų niežulį, deginimą ar dilgčiojimą. Nervų pažaida gali būti bet kuriame lygyje – nuo smulkiausių nervų galūnėlių odoje iki nugaros ar galvos smegenų.
- Brachioradialinis niežulys – lokalus dilbių niežulys, sukeltas kaklinės stuburo dalies nervų suspaudimo. Klasikinis požymis: šaltis malšina, šiluma stiprina niežulį. Daugelis pacientų pastebi, kad niežulys stiprėja vasarą ir po saulės poveikio.
- Notalgia paresthetica – vienpusis niežulys nugaroje, tarp menčių, sukeltas krūtinės stuburo nervų suspaudimo. Dažnai toje vietoje galima pastebėti tamsesnę odos dėmę – tai ilgalaikio kasymosi pasekmė.
- Išsėtinė sklerozė ir kitos neurologinės ligos – centrinės nervų sistemos pažaida gali sukelti neuropatinį niežulį, kuris kartais būna vienas pirmųjų ligos simptomų.
- Postherpetinės neuralgijos sukeliamas niežulys – po juostinės pūslelinės likusios nervų pažaidos sukeltas niežulys. Jis gali būti toks pat varginantis kaip ir postherpetinis skausmas, o kartais net labiau, nes niežulys sunkiau kontroliuojamas.
- Mažo pluošto neuropatija – subtilus, bet svarbus sutrikimas, kai pažeidžiamos smulkiausios nervų galūnėlės odoje. Šią būklę gali sukelti diabetas, autoimuninės ligos ar kitos priežastys. Pacientai dažnai jaučia ne tik niežulį, bet ir deginimą, dilgčiojimą ar tirpimą.
Psichinis ir psichosomatinis niežulys
Psichika ir oda yra glaudžiai susijusios – tai patvirtina ir šiuolaikiniai moksliniai tyrimai. Smegenyse niežulio signalus apdorojančios sritys iš dalies sutampa su emocijas valdančiomis sritimis, todėl stresas, nerimas ir depresija gali tiek sukelti lėtinį niežulį, tiek labai sustiprinti. Daugelis žmonių pastebi, kad niežulys stiprėja streso ar nerimo metu – tai nėra įsivaizduojamas niežulys, o tikras fiziologinis procesas, kai streso hormonai aktyvuoja odos nervų galūnėles.
Vaistų sukeliamas lėtinis niežulys
Daugelis vaistų gali sukelti lėtinį niežulį tiesiogiai arba netiesiogiai. Tai svarbu žinoti, nes kartais niežulio priežastis yra labai paprasta – vaistas, kurį žmogus vartoja dėl visai kitos ligos. Svarbiausių grupių pavyzdžiai:
- Opioidiniai analgetikai (morfinas, kodeinas, tramadolis) – viena dažniausių vaistų sukeliamo niežulio priežasčių. Šie vaistai aktyvuoja tam tikrus receptorius nervų sistemoje, kurie tiesiogiai sukelia niežulį.
- Kraujospūdžio vaistai – AKF inhibitoriai (1-15% pacientų) ir kalcio kanalų blokatoriai.
- Imunoterapiniai vaistai (pvz., pembrolizumabas ir kiti priešvėžiniai biologiniai vaistai) – šiuolaikinėje onkologijoje vis dažniau naudojami vaistai, kurie gali sukelti odos reakcijas ir niežulį.
- Kai kurie antibiotikai (penicilinas, tetraciklinai, chinolonai).
- Antiepileptiniai vaistai (karbamazepinas, fenitoinas).
- Cholesterolio mažinimo vaistai (statinai – iki 16% pacientų).
- Hidroksietilkrakmolas (infuzijoms naudojamas tirpalas – iki 54% pacientų). Šio infuzinio tirpalo sukeltas niežulys gali tęstis mėnesius ar net metus po infuzijos.
- Hormonų preparatai ir kontraceptikai.
SVARBU: jei niežulys prasidėjo per kelias savaites po naujo vaisto pradėjimo, būtina apie tai informuoti gydytoją. Kartais pakanka pakeisti vaistą kitu, ir niežulys praeina.
Nežinomos kilmės lėtinis niežulys
Kartais, nepaisant išsamaus ištyrimo, lėtinio niežulio priežasties nepavyksta nustatyti. Tokia būklė vadinama lėtiniu nežinomos kilmės niežuliu ir sudaro apie 15% visų generalizuoto lėtinio niežulio atvejų. Tai nereiškia, kad niežulys yra įsivaizduojamas – tiesiog šiuolaikinė medicina dar ne visada gali tiksliai nustatyti priežastį. Svarbu žinoti, kad net ir tokiais atvejais egzistuoja veiksmingi gydymo būdai, kurie gali žymiai palengvinti simptomus.
Vargina niežulys, deginimas ir kiti nemalonūs odos pojūčiai?
Trys pagrindiniai lėtinio niežulio tipai pagal odos būklę
Tarptautinė niežulio tyrimų draugija (IFSI – International Forum for the Study of Itch) pasiūlė paprastą ir praktišką klasifikaciją, kuri padeda gydytojams greitai orientuotis, su kokio tipo niežuliu jie susiduria. Ši klasifikacija remiasi vienu pagrindiniu klausimu: kaip atrodo oda niežulio vietoje?
Atsakymas į šį klausimą yra labai svarbus, nes nuo jo priklauso, kokia kryptimi bus vykdomas tyrimas ir koks gydymas bus paskirtas. Išskiriamos 3 pagrindinės grupės:
I grupė: lėtinis niežulys pažeistoje (uždegiminėje) odoje
Niežulys atsiranda ten, kur jau yra matomi odos pakitimai – bėrimas, paraudimas, patinimas, pleiskanojimas, pūslelės ar kiti pirminiai požymiai. Tai dažniausia situacija, sudaranti apie 60% visų lėtinio niežulio atvejų.
Šioje grupėje niežulio priežastis dažniausiai yra pati odos liga – uždegimas odoje tiesiogiai dirgina nervų galūnėles ir sukelia niežulį. Tipiniai pavyzdžiai: atopinis dermatitas (egzema), psoriazė, kontaktinis dermatitas, dilgėlinė, sausa oda (kserozė), niežai (scabies), grybelinės odos infekcijos.
Svarbu žinoti, kad ne visi odos pakitimai yra akivaizdūs. Tamsesnės odos žmonėms paraudimas gali būti subtilus – oda gali atrodyti violetinė ar pilkšva, o ne raudona. Šviesesnės odos žmonėms gali būti sunku pastebėti smulkų pleiskanojimą ar pigmentacijos pokyčius. Todėl gydytojai kartais turi atidžiai apžiūrėti odą su specialiu apšvietimu arba pakartoti apžiūrą kelis kartus, kad pastebėtų subtilius pakitimus.
Kai kurios ligos gali pasireikšti laikinais odos pakitimais, kurie atsiranda ir dingsta. Pavyzdžiui, dilgėlinės pūkšlės gali trukti tik kelias valandas, o po to oda vėl atrodo normali. Tokiais atvejais labai padeda paciento padarytos nuotraukos – jei pastebėjote bėrimą, nufotografuokite jį telefonu ir parodykite gydytojui.
II grupė: lėtinis niežulys sveikoje (neuždegiminėje) odoje
Oda atrodo normali – nėra jokio akivaizdaus bėrimo, paraudimo ar kitų pirminių pakitimų. Žmogus intensyviai niežti, bet apžiūrint odą gydytojas nemato jokios akivaizdžios priežasties. Tai sudėtingiausias tipas diagnostikos požiūriu, nes niežulio priežastis yra ne odoje, o kitur – vidaus organuose, nervų sistemoje arba psichikoje.
Šiai grupei priskiriamos:
- Sisteminės (vidaus organų) ligos – inkstų nepakankamumas, kepenų ligos, skydliaukės sutrikimai, diabetas, geležies trūkumas, policitemija vera. Šiose ligose toksinai, hormonai ar kitos medžiagos, cirkuliuojančios kraujyje, pasiekia odos nervų galūnėles ir sukelia niežulį, nors pati oda yra sveika.
- Neurologinės ligos –nervų suspaudimas, pažaida ar degeneracija gali siųsti klaidingus niežulio signalus į smegenis. Pavyzdžiui, brachioradialinis niežulys ar notalgia paresthetica atsiranda dėl stuburo nervų suspaudimo, o postherpetinis niežulys – dėl viruso sukeltos nervų pažaidos.
- Psichogeninės priežastys – stresas, nerimas, depresija ir kiti psichikos sutrikimai gali sukelti ar sustiprinti niežulį per streso hormonų ir neuropeptidų poveikį odos nervams.
- Vaistų sukeliamas niežulys – daugelis vaistų (opioidai, AKF inhibitoriai, statinai ir kt.) gali sukelti niežulį be jokių matomų odos pakitimų.
Kai gydytojui nupasakojamas niežulus sveikoje odoje, jis paprastai skiria kraujo tyrimus ir kitus diagnostinius testus, kad patikrintų vidaus organų funkciją ir atmestų rimtas priežastis. Tai ypač svarbu, jei niežulys yra generalizuotas (jaučiamas visame kūne), atsirado neseniai ir yra intensyvus.
III grupė: lėtinis niežulys su antriniais odos pakitimais
Tai ypatingas ir dažnai sunkiausias lėtinio niežulio tipas. Čia oda iš pradžių galėjo būti sveika arba turėti nedidelių pakitimų, tačiau dėl ilgalaikio, intensyvaus kasymosi atsirado antriniai odos pakitimai – tai yra pakitimai, kuriuos sukėlė ne liga, o pats kasymasis.
Antriniai odos pakitimai gali būti:
- Ekskoriacijos – kasymosi sukelti odos įbrėžimai ir nubrozdinimai.
- Lichenifikacija – odos sustorėjimas ir sugrubimas dėl nuolatinio trinimo ar kasymosi. Oda tampa stora, kieta, su ryškiu raštu.
- Prurigo mazgeliai – kieti, niežtintys mazgeliai ant odos, kurie gali būti nuo kelių milimetrų iki 2-3 cm dydžio. Jie dažniausiai atsiranda ant rankų ir kojų ištiesimo paviršių bei ant liemens.
- Randai ir pigmentacijos pokyčiai – ilgalaikis kasymasis gali palikti randus, tamsias ar šviesias dėmes.
Sunkiausia šios grupės forma yra lėtinė prurigo nodularis – liga, kuriai būdingi daugybiniai, labai intensyviai niežtintys mazgeliai, galintys padengti didelius kūno plotus. Ši liga laikoma neuroimunologine – tai reiškia, kad joje dalyvauja ir imuninės sistemos, ir nervų sistemos sutrikimai. Tyrimai rodo, kad prurigo nodularis mazgeliuose yra padidėjęs nervų pluoštų tankis ir pakitusi nervų struktūra, o uždegimo ląstelės (ypač putliosios ląstelės ir eozinofilai) išskiria medžiagas, kurios dar labiau dirgina nervus. Taip susidaro ypač stiprus užburtas niežulio-kasymosi ratas, kurį labai sunku nutraukti.
Prurigo nodularis dažniau pasireiškia vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonėms, moterims ir tamsesnės odos žmonėms. Ši liga dažnai susijusi su kitomis ligomis – atopiniu dermatitu, diabetu, inkstų liga ar ŽIV infekcija. Niežulio intensyvumas prurigo nodularis atveju laikomas vienu didžiausių tarp visų niežtinčių odos ligų.
Gera žinia yra ta, kad pastaraisiais metais atsirado naujų, veiksmingų vaistų, specialiai skirtų prurigo nodularis gydymui.
Kodėl ši klasifikacija svarbi pacientams?
Ši klasifikacija svarbi ne tik gydytojams, bet ir pacientams. Žinojimas, kuriai grupei priklauso Jūsų lėtinis niežulys, padeda:
- Suprasti, kodėl gydytojas skiria tam tikrus tyrimus (pvz., kraujo tyrimus, kai oda atrodo sveika).
- Suprasti, kodėl tam tikri vaistai nepadeda (pvz., antihistamininiai vaistai retai padeda, kai niežulys yra neurologinės ar sisteminės kilmės).
- Turėti realistiškus lūkesčius dėl gydymo trukmės – ypač III grupės atveju, kai odos mazgeliai gali gyti mėnesius ar net metus, net kai niežulys jau sumažėjęs.
- Aktyviai dalyvauti gydymo procese – pavyzdžiui, fotografuojant laikinus bėrimus ar stebint, kokie veiksniai stiprina niežulį.
Kaip diagnozuojamas lėtinis niežulys?
Lėtinio niežulio diagnozavimas yra meno ir mokslo derinys. Nėra vieno tyrimo, kuris atsakytų į visus klausimus – reikia įvairiapusio požiūrio. Svarbiausias diagnostikos tikslas – nustatyti, ar niežulys kyla dėl odos ligos, vidaus organų sutrikimo, nervų sistemos pažaidos, ar kelių veiksnių kombinacijos. Nuo to priklauso gydymo pasirinkimas.
Išsamus pokalbis su gydytoju (anamnezė)
Pirmasis ir svarbiausias žingsnis – detalus pokalbis su gydytoju. Tyrimai rodo, kad kruopšti anamnezė ir fizinė apžiūra leidžia nustatyti niežulio priežastį daugumai pacientų, o laboratoriniai tyrimai tik patvirtina įtarimą. Gydytojas nori sužinoti:
- Kada prasidėjo ir kiek trunka? Niežulys, trunkantis trumpiau nei metus ir atsiradęs be akivaizdžios odos ligos, labiau kelia įtarimą dėl sisteminės priežasties (vidaus organų ligos ar piktybinio naviko). Ilgiau trunkantis niežulys dažniau susijęs su odos ar neurologinėmis priežastimis.
- Kada stipriausias? Naktinis niežulys būdingas cholestaziniam (kepenų) niežuliui ir niežams (scabies). Niežulys po dušo ar vonios gali rodyti policitemija vera. Sezoninis niežulys dažniau susijęs su alerginėmis priežastimis ar sausa oda žiemą.
- Kur jaučiamas? Lokalizuotas niežulys (vienoje vietoje) dažniau rodo neurologinę priežastį – pavyzdžiui, brachioradialinis niežulys dilbiuose ar notalgia paresthetica tarp menčių. Generalizuotas niežulys (visame kūne) dažniau susijęs su sisteminėmis ligomis ar odos ligomis.
- Kas provokuoja ar stiprina? Šiluma, šaltis, vanduo, stresas, kontaktas su gyvūnais, tam tikri drabužiai ar kosmetika – visa tai gali padėti nustatyti priežastį. Pavyzdžiui, brachioradialinio niežulio atveju šaltis malšina, o šiluma stiprina niežulį.
- Ar kas nors palengvina? Jei niežulys sumažėja nuo šalto kompreso, tai gali rodyti neuropatinę priežastį. Jei padeda drėkinamieji kremai – gali būti sausa oda.
- Kokie kiti simptomai? Svorio kritimas, naktinis prakaitavimas, nuovargis, karščiavimas gali rodyti sisteminę ligą ar piktybinį naviką. Šie simptomai ypač svarbūs vyresniems nei 60 metų pacientams.
- Kokie vaistai vartojami? Reikia peržiūrėti visus vaistus, įskaitant tuos, kurie pradėti vartoti prieš niežulį. Daugelis vaistų gali sukelti niežulį net po kelių savaičių ar mėnesių nuo pradėjimo. Ypač svarbu paklausti apie opioidus, vaistus nuo kraujospūdžio, statinius ir naujus vaistus.
- Ar šeimoje yra odos ar sisteminių ligų? Genetika svarbi diagnozuojant atopinį dermatitą, psoriazę ir daugelį kitų ligų.
- Kokia profesija ir pomėgiai? Kontaktas su cheminėmis medžiagomis, metalais, augalais ar gyvūnais gali sukelti kontaktinį dermatitą.
Dėl lėtinio niežulio konsultuojantys suaugusių ir vaikų gydytojai alergologai, dermatologai „ImunoTera“ klinikoje Vilniuje:
Klinikinė apžiūra
Gydytojas atidžiai apžiūri visą odą, įskaitant galvos odą, nagus, burnos ertmę ir tarpvietę. Tai labai svarbus žingsnis, nes nuo to, ar yra pirminių odos pakitimų, priklauso visa tolesnė diagnostikos kryptis.
Svarbiausias klausimas apžiūros metu: ar oda yra pažeista (uždegusi), ar atrodo sveika?
- Pirminiai odos pakitimai – tai bėrimas, paraudimas, patinimas, pleiskanojimas, pūslelės ar kiti požymiai, kurie atsirado dėl pačios ligos, o ne dėl kasymosi. Jei tokie pakitimai yra, niežulio priežastis greičiausiai yra odos liga (atopinis dermatitas, psoriazė, kontaktinis dermatitas, grybelinė infekcija, niežai ir kt.).
- Antriniai odos pakitimai – tai kasymosi žymės, įbrėžimai, odos sustorėjimas ar randai, kurie atsirado dėl ilgalaikio kasymosi. Jei matomi tik antriniai pakitimai, o pirminių nėra, niežulio priežastis greičiausiai yra sisteminė liga, nervų sutrikimas ar psichogeninė priežastis.
SVARBU: kai kurie odos pakitimai gali būti subtilūs ir sunkiai pastebimi. Tamsesnės odos žmonėms paraudimas gali pasireikšti kaip violetinis ar pilkšvas atspalvis. Kai kurios ligos (pvz., dilgėlinė) sukelia laikinus bėrimus, kurie gali dingti iki vizito pas gydytoją – tokiais atvejais labai padeda paciento padarytos nuotraukos.
Gydytojas taip pat turėtų atlikti bendrą fizinį tyrimą: apčiuopti limfmazgius (padidėję limfmazgiai gali rodyti limfomą), pilvo organus (kepenų ar blužnies padidėjimas), tikrinti skydliaukę.
Laboratoriniai tyrimai
Laboratoriniai tyrimai nėra būtini visiems pacientams su lėtiniu niežuliu. Tačiau jie ypač svarbūs, kai:
- Niežulys yra generalizuotas (visame kūne).
- Nėra akivaizdžių pirminių odos pakitimų.
- Niežulys trunka trumpiau nei metus.
- Pacientas vyresnis nei 60 metų.
- Yra kitų perspėjamųjų simptomų (svorio kritimas, naktinis prakaitavimas, nuovargis).
Pirminiame etape dažniausiai atliekami šie laboratoriniai tyrimai:
- Bendras kraujo tyrimas su leukocitų formule – padeda nustatyti anemiją, eozinofilija (padidėjęs eozinofilų skaičius gali rodyti alerginę ar parazitinę priežastį), policitemija vera ar kitas kraujo ligas.
- Geležies tyrimai (feritinas, geležis, transferinas) – geležies trūkumas yra viena dažniausių sisteminių niežulio priežasčių, net jei nėra anemijos.
- Kepenų fermentai (ASAT, ALAT, GGT, šarminė fosfatazė) ir bilirubinas – padeda nustatyti kepenų ar tulžies takų ligas, kurios gali sukelti cholestazinį niežulį.
- Kreatininas – inkstų funkcijos rodiklis. Lėtinė inkstų liga yra dažna niežulio priežastis.
- Skydliaukės hormonas (TSH) – tiek padidėjusi, tiek sumažėjusi skydliaukės funkcija gali sukelti niežulį.
- Gliukozė ir glikuotas hemoglobinas (HbA1c) – diabeto diagnostikai.
- Uždegimo rodikliai (CRB, ENG) – gali rodyti sisteminį uždegimą ar piktybinį naviką.
Papildomi tyrimai, priklausomai nuo situacijos:
- ŽIV ir hepatitų serologiniai tyrimai – jei yra rizikos veiksnių.
- Serumo ar šlapimo baltymų elektroforezė – jei įtariama mieloma ar kita plazminių ląstelių liga.
Instrumentiniai tyrimai
Instrumentiniai tyrimai skiriami ne visiems pacientams, o tik tada, kai yra konkrečių įtarimų:
- Pilvo organų ultragarsas – kepenų, tulžies pūslės, inkstų, blužnies patologijoms atmesti. Tai paprastas ir neinvazinis tyrimas, dažnai atliekamas kaip pirmas žingsnis.
- Krūtinės ląstos rentgenograma – jei įtariama plaučių patologija ar limfoma. Ypač svarbu vyresniems pacientams su generalizuotu niežuliu ir perspėjamaisiais simptomais.
- Kompiuterinė tomografija (KT) – jei įtariamas piktybinis navikas ar kita sisteminė liga, kurios neaptiko paprastesni tyrimai.
- Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – kai įtariama neurologinė priežastis, pavyzdžiui, stuburo nervų suspaudimas esant brachioradialiniam niežuliui ar notalgia paresthetica.
- Odos biopsija – atliekama, kai gydytojas negali nustatyti, ar odos pakitimai yra pirminiai (dėl ligos) ar antriniai (dėl kasymosi), arba kai įtariama specifinė odos liga (pvz., kutaninė T ląstelių limfoma, pemfigoidas). Biopsija gali parodyti subtilų uždegimą net tada, kai oda atrodo beveik normali.
Svarbu suprasti, kad diagnostika gali užtrukti. Kartais reikia kelių vizitų, pakartotinių tyrimų ir kantrybės, kol randama tikroji priežastis. Tačiau net jei priežastis lieka neaiški, egzistuoja veiksmingi gydymo būdai, galintys žymiai palengvinti niežulį.
Kaip gydomas lėtinis niežulys?
Lėtinio niežulio gydymas reikalauja kantrybės, individualaus požiūrio ir dažnai – kelių specialistų bendradarbiavimo. Pagrindinis principas: jei yra žinoma priežastis, pirmiausia gydoma ji. Jei priežasties surasti nepavyko, skiriamas simptominis gydymas, kuris daugeliu atvejų gali žymiai palengvinti simptomus.
Svarbu žinoti nuo pat pradžių: lėtinio niežulio gydymas retai duoda greitus rezultatus. Kai kurie vaistai pradeda veikti tik po kelių savaičių ar net mėnesių. Dažnai reikia išbandyti kelis gydymo būdus, kol randamas tinkamiausias. Sėkmingas gydymas turėtų būti tęsiamas mažiausiai 6-12 mėnesių prieš bandant mažinti vaistų dozes, nes per anksti nutraukus gydymą niežulys gali grįžti.
Bendrosios priemonės: pirmas žingsnis kiekvienam
Nepriklausomai nuo niežulio priežasties, šios priemonės yra gydymo pagrindas. Jos gali atrodyti paprastos, tačiau tyrimai rodo, kad nuoseklus jų taikymas gali žymiai sumažinti niežulio intensyvumą ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Odos priežiūra:
- Kasdien tepkite drėkinamuosius kremus, ypač per pirmas 3-5 minutes po dušo ar vonios, kol oda dar drėgna. Preparatai su karbamidu (šlapalu) (5-10%) ir glicerolu (20%) yra geriausiai ištirti ir veiksmingi. Drėkinimas yra niežulio gydymo pagrindas, nes sveika odos barjero funkcija mažina nervų galūnėlių jautrumą.
- Prauskitės vėsiu ar šiltu (ne karštu) vandeniu, ne ilgiau nei 10-15 minučių. Karštas vanduo ir ilgas maudymasis pašalina natūralius odos riebalus ir pablogina odos barjerą.
- Naudokite švelnius, bekvapius neutralius prausiklius (pH 5,5). Venkite stiprių muilų, dezinfekuojančių skysčių ir kvapnių produktų.
Aplinkos priemonės:
- Miegokite vėsiame kambaryje – šiluma stiprina niežulį, nes aktyvuoja odos nervų galūnėles.
- Dėvėkite minkštus, kvėpuojančius (geriausia medvilninius) drabužius. Venkite vilnos ir sintetinių audinių, kurie gali mechaniškai dirginti odą.
- Naudokite oro drėkintuvą, ypač šildymo sezono metu, kai patalpų oras yra sausas.
Kasymosi kontrolė:
- Nekasykite – tai tik stiprina niežulį ir sukuria užburtą ratą, apie kurį kalbėjome anksčiau. Vietoj kasymosi galima: uždėti šaltą kompresą, švelniai paspausti niežtinčią vietą, patepti drėkinamuoju kremu.
- Laikykite nagus trumpus ir švarius – tai sumažina odos pažeidimą, jei kasymosi nepavyksta išvengti.
- Naktį galima dėvėti medvilnines pirštines, kad kasymasis miego metu nesukeltų odos pažeidimų.
Gyvenimo būdo priemonės:
- Venkite per didelio karščio, saunos, alkoholio ir aštraus maisto – visa tai gali stiprinti niežulį.
- Išbandykite atsipalaidavimo technikas: meditaciją, kvėpavimo pratimus, jogą – stresas yra vienas stipriausių niežulio provokuojančių veiksnių.
Vietinis gydymas
Vietinis gydymas – tai vaistai, tepami tiesiai ant odos. Jie yra pirmos eilės gydymas daugeliui pacientų, nes veikia tiesiogiai niežulio vietoje ir turi mažiau šalutinių poveikių nei geriamieji vaistai.
Drėkinamieji kremai (emolientai)
Odos drėkinimas yra ne tik papildoma, bet bazinė gydymo priemonė. Preparatai su karbamidu (šlapalu) (5-10%) ir glicerolu (20%) yra geriausiai ištirti ir veiksmingi. Polidokanolio turintys preparatai papildomai mažina niežulį dėl vietinio anestetinio poveikio.
Vietiniai gliukokortikosteroidai
Pirmo pasirinkimo priemonė, kai niežulys susijęs su odos uždegimui – pavyzdžiui, atopinio dermatito, psoriazės ar kontaktinio dermatito atveju. Jie slopina uždegimą, kuris dirgina nervų galūnėles ir sukelia niežulį.
SVARBU: gliukokortikosteroidai yra priešuždegimiai vaistai, todėl jie veiksmingi tik tada, kai niežulį sukelia uždegimas. Jei oda nėra uždegusi (pvz., sisteminio ar neuropatinio niežulio atveju), jie nepadės. Ilgalaikis naudojimas, ypač veide ir raukšlių srityse, gali sukelti odos plonėjimą, todėl gydytojas nurodo, kiek laiko ir kur juos naudoti.
Vietiniai kalcineurino inhibitoriai (takrolimas ir pimekrolimas)
Šie vaistai veikia ir imunologiškai (slopina uždegimą), ir neurologiškai (mažina nervų galūnėlių jautrumą). Nors pradžioje gali sukelti deginimą ar dilgčiojimą, tęsiant gydymą šis pojūtis praeina, o niežulys mažėja. Jų didelis privalumas – nesukelia odos ploninimo kaip steroidai, todėl tinka ilgalaikiam naudojimui veide, kakle ir raukšlių srityse. Ypač veiksmingi atopinio dermatito ir lytinių organų niežulio atvejais.
Kapsaicinas
Paprikų pipirų aktyvioji medžiaga kapsaicinas yra viena efektyviausių vietinių niežulio gydymo priemonių, ypač neuropatiniam niežuliui. Kapsaicino kremai (0,075-1%) pirmiausia sukelia deginimą, tačiau reguliariai naudojant (2-4 savaites) jautrios nervų galūnėlės atbunka – jose išsenka medžiaga P (substance P), kuri perduoda niežulio signalus. Po to niežulys žymiai sumažėja. Ypač veiksmingas lokalizuotam neuropatiniam niežuliui, po juostinės pūslelinės ir dializės pacientams.
Mentolis ir vėsinantys preparatai
Mentolis, aktyvindamas TRPM8 receptorius, sukelia vėsumo pojūtį ir mažina niežulį. Efektas trunka iki 60-70 minučių. Dažnai naudojamas 1-5% koncentracijos kremų sudėtyje. Ypač tinka neuropatiniam niežuliui, pavyzdžiui, brachioradialiniam niežuliui. Mentolis ir pramoksinas yra prieinami be recepto.
Vietiniai anestetikai (pramoksinas, lidokainas)
Šie vaistai mažina nervų aktyvumą ir slopina niežulio signalų perdavimą. Pramoksinas (1-2%) yra ypač naudingas, nes tyrimai parodė, kad jo niežulį malšinantis efektas yra panašus į hidrokortizoną (1%). Lidokainas (2,5-5%) taip pat veiksmingas, ypač veido ir anogenitalinės srities niežuliui.
Sisteminis gydymas
Kai vietinis gydymas nepakankamai veiksmingas arba niežulys yra generalizuotas (visame kūne), gydytojas gali skirti sisteminius (geriamuosius ar injekcinius) vaistus. Šie vaistai veikia visą organizmą ir dažnai yra veiksmingesni, tačiau gali turėti daugiau šalutinių poveikių.
Antihistamininiai vaistai
Tai dažniausiai vartojami vaistai niežuliui malšinti, tačiau svarbu žinoti jų ribas. Antihistamininiai vaistai blokuoja histamino – vienos iš niežulį sukeliančių medžiagų – poveikį. Problema ta, kad histaminas yra pagrindinė niežulio priežastis tik dilgėlinės atveju. Daugelyje kitų niežulio priežasčių (neuropatinis, sisteminis, psichogeninis niežulys) histaminas neatlieka pagrindinio vaidmens, todėl antihistamininiai vaistai mažai padeda.
- Pirmosios kartos (hidroksizinas, klemastinas, difenhidraminas) antihistamininiai vaistai – turi raminamąjį poveikį, todėl kartais skiriami naktiniam niežuliui, kai niežulys trukdo miegui. Tačiau vyresnio amžiaus žmonėms jie gali sukelti rimtų šalutinių poveikių: svaigimą, sumišimą, kritimus, šlapimo susilaikymą.
- Antrosios kartos (cetirizinas, loratadinas, bilastinas) – nemigdantys vaistai, tinkamesni dieniniam naudojimui. Jie yra pirmo pasirinkimo vaistai dilgėlinei gydyti.
Gabapentinas ir pregabalinas
Iš pradžių sukurti epilepsijai gydyti, šie vaistai yra labai veiksmingi neuropatiniam niežuliui ir niežuliui inkstų ligos fone. Jie veikia centrinę nervų sistemą, slopindami niežulio signalų perdavimą. Taip pat veiksmingi nudegimų ir odos limfomos sukeltam niežuliui.
Svarbu žinoti apie šalutinius poveikius: mieguistumą (14%), galvos svaigimą (10%) ir kojų patinimą (7,5%). Vyresnio amžiaus žmonėms šie vaistai gali padidinti kritimų riziką, todėl dozė didinama palaipsniui. Gydymo efektas gali pasireikšti tik po kelių savaičių, todėl reikia kantrybės.
Antidepresantai
Selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI), tokie kaip sertralinas ir paroksetinas, malšina niežulį ne tik dėl psichologinio poveikio, bet ir dėl tiesioginės farmakologinės veiklos serotonino sistemoje, kuri dalyvauja niežulio signalų perdavime. Sertralinas yra dažniausiai naudojamas šios grupės vaistas niežuliui gydyti. Tyrimuose jis reikšmingai sumažino niežulį pacientams su inkstų liga, limfoma ir nežinomos kilmės niežuliu. Pirmas efektas atsiranda po 2-4 savaičių.
Tricikliai antidepresantai (doksepinas, amitriptilinas) taip pat gali būti veiksmingi, ypač neuropatiniam niežuliui. Topinis doksepinas gali būti naudojamas vietiškai.
Biologiniai vaistai – niežulio gydymo revoliucija
Paskutinis dešimtmetis atnešė tikrą pervesmą sunkaus, refraktaraus niežulio gydyme. Biologiniai preparatai – antikūnai, nukreipti prieš konkrečias uždegimines molekules – parodė stebinančių rezultatų. Šie vaistai yra labai tikslingi: jie blokuoja konkrečias uždegimines medžiagas, kurios sukelia niežulį, todėl yra veiksmingesni ir turi mažiau šalutinių poveikių nei senesni imunosupresiniai vaistai.
Mažos molekulės (JAK inhibitoriai)
JAK inhibitoriai (upadacitinibas, abrocitinibas, baricitinibas) – naujausi atopinio dermatito gydymo vaistai, pasižymintys ypač greitu veikimu ir labai stipriu efektu. JAK (Janus kinazės) yra fermentai, kurie perduoda daugelio uždegimą sukeliančių citokinų signalus ląstelių viduje. Blokuojant šiuos fermentus, vienu metu slopinami keli uždegimo keliai.
Tačiau JAK inhibitoriai turi daugiau šalutinių poveikių nei biologiniai vaistai: padidėjusi infekcijų rizika (ypač juostinės pūslelinės), aknė, pykinimas, padidėjęs cholesterolio kiekis. Todėl jie skiriami pacientams, kuriems kiti vaistai nepadėjo arba kai reikia labai greito efekto. Gydymo metu reikia reguliarių kraujo tyrimų.
SVARBU: JAK inhibitoriai ir kiti sisteminiai vaistai su reikšmingais šalutiniais poveikiais turėtų būti skiriami tik pacientams su žinoma priežastimi arba tiems, kurių gyvenimo kokybė yra labai pablogėjusi ir kuriems vietinis gydymas nepadėjo.
Šviesos terapija (FOTOTERAPIJA)
Fototerapija – vienas seniausių, bet vis dar labai vertingų niežulio gydymo metodų. Tai procedūra, kurios metu oda apšvitinama kontroliuojamomis ultravioletinių spindulių dozėmis specialioje kabinoje gydymo įstaigoje.
Siauro spektro UVB (311 nm) yra dažniausiai naudojama fototerapijos forma niežuliui gydyti. Ji veikia keliais mechanizmais:
- Mažina nervų galūnėlių tankį odoje – taip sumažėja odos jautrumas niežulį sukeliantiems dirgikliams.
- Slopina odos uždegimą ir priešuždegimių mediatorių veiklą.
- Tiesiogiai veikia odos nervų pluoštus ir jų funkciją.
Šalutiniai poveikiai yra nedideli – lengvas nudegimas pasireiškia maždaug 10% pacientų. Tačiau fototerapija reikalauja reguliarių vizitų (2-3 kartus per savaitę), kas gali būti nepatogu.
Psichosomatinis gydymas
Kai niežulio kilmėje svarbus psichologinis komponentas arba kai ilgalaikis niežulys sukėlė psichinę naštą, labai svarbus psichologinis gydymas. Naujausia sisteminė apžvalga ir metaanalizė (2026 m.) patvirtino, kad psichologinės intervencijos reikšmingai mažina niežulio intensyvumą, kasymosi dažnumą ir odos pažeidimus, o efektas išlieka iki 1 metų.
- Kognityvinė elgesio terapija (KET) – padeda pakeisti kasymosi įpročius ir keisti negatyvias mintis apie niežulį. Tyrimai parodė, kad KET pagerina gyvenimo kokybę ir sumažina atopinio dermatito simptomus.
- Atpratimo technikos (habit reversal) – mokomasi sąmoningai stabdyti kasymosi refleksą ir jį pakeisti kitu veiksmu, pavyzdžiui, švelniai paspausti niežtinčią vietą arba patepti drėkinamaisiais kremais. Ši technika ypač veiksminga, kai pacientai kasosi nesąmoningai.
- Atsipalaidavimo technikos – progresinė raumenų relaksacija, kvėpavimo pratimai, mindfulness meditacija. Tyrimai rodo, kad šios technikos mažina stresą, kuris yra vienas stipriausių niežulio provokuojančių veiksnių.
- Akupunktūra – viename klinikiniame tyrime pacientams su inkstų liga akupunktūra reikšmingai sumažino niežulį (nuo 9,87 iki 3,93 balo VAS skalėje), tačiau tyrimo imtis buvo maža ir rezultatai reikalauja patvirtinimo.
Užsitęsusios odos problemos, niežulys, deginimas ir kiti simptomai?
Ypatingos pacientų grupės
Lėtinis niežulys vyresnio amžiaus žmonėms
Senatvinis niežulys (pruritus senilis) yra viena dažniausių, bet dažnai nepastebimų vyresnio amžiaus žmonių problemų. Sisteminė apžvalga ir metaanalizė, apėmusi beveik 29 000 dalyvių, parodė, kad apie 21% vyresnių nei 60 metų žmonių kenčia nuo senatvinio niežulio. Rūkymas, per didelis alkoholio vartojimas ir vienodas maistas buvo nustatyti kaip galimi rizikos veiksniai.
Kodėl vyresnio amžiaus žmonėms niežti dažniau? Tam yra trys pagrindinės biologinės priežastys:
- Odos barjero susilpnėjimas. Su amžiumi oda tampa sausesnė, plonesnė ir mažiau apsaugota. Daugiau nei 50% vyresnių nei 65 metų žmonių turi kserozę (sausą odą) – tai dažniausia odos problema šioje amžiaus grupėje. Odos riebalinis sluoksnis, kuris padeda išlaikyti drėgmę, su amžiumi plonėja, o jo atsistatymo greitis lėtėja.
- Imunosenescencija. Tai su amžiumi susijęs imuninės sistemos pokytis, kuris sukuria lėtinę priešuždegimę būseną odoje. Dėl to vyresnio amžiaus žmonėms dažniau pasireiškia egzeminės ir kitos uždegiminės odos reakcijos.
- Nervų sistemos pokyčiai. Su amžiumi susijusi sensorinė neuropatija (ypač dažna sergant cukriniu diabetu) gali sukelti tiek generalizuotą, tiek lokalizuotą niežulį. Nervų suspaudimas gali sukelti niežulį konkrečiose vietose, ypač lytinių organų srityje.
Be to, vyresnio amžiaus žmonėms dažniau pasireiškia tam tikros odos ligos, kurios gali sukelti niežulį: niežai (scabies), bulozinis pemfigoidas (autoimuninė pūslinė liga), odos T ląstelių limfoma (mycosis fungoides). Šios ligos turėtų būti apsvarstytos, kai vyresnio amžiaus pacientas skundžiasi niežuliu.
Gydymo ypatumai
- Odos drėkinimas yra pirmas ir svarbiausias žingsnis – jis turėtų būti įtrauktas į pradinį gydymą visiems vyresnio amžiaus pacientams su niežuliu.
- Dažna polipragmazija (vienu metu vartojami keli skirtingi vaistai) – daugelis vartojamų vaistų gali sukelti niežulį. Ypač dažnai niežulį sukelia kalcio kanalų blokatoriai ir hidrochlorotiazidas – tai svarbu žinoti, nes šie vaistai labai dažnai skiriami vyresnio amžiaus žmonėms.
- Pirmosios kartos antihistamininiai vaistai (hidroksizinas, difenhidraminas) turėtų būti vengiami, nes jie gali sukelti svaigimą, sumišimą, kritimus ir šlapimo susilaikymą.
- Gabapentinas ir antidepresantai (sertralinas) gali būti veiksmingi, tačiau dozės turi būti mažinamos ir didinamos palaipsniui.
- Fototerapija – gera alternatyva, leidžianti išvengti papildomų vaistų ir jų šalutinių poveikių.
Lėtinis niežulys vaikams
Vaikams lėtinis niežulys dažniausiai siejamas su atopiniu dermatitu (egzema), kuris paveikia apie 10% vaikų. Liga dažniausiai prasideda iki 5 metų amžiaus ir gali turėti reikšmingą neigiamą poveikį vaiko miegui, mokymosi gebėjimams, socialiniam gyvenimui ir visos šeimos gyvenimo kokybei.
Vaikų gydymo ypatumai
- Odos priežiūra – reguliarus drėkinimas ir švelni odos priežiūra yra gydymo pagrindas, kaip ir suaugusiems.
- Vaistų dozės pritaikomos pagal vaiko svorį ir amžių. Topiniai gliukokortikosteroidai naudojami atsargiau – vaikų oda yra plonesnė ir labiau pralaidi vaistams.
- Pirmosios kartos antihistamininiai vaistai ilgalaikiam vartojimui nerekomenduojami vaikams, nes jie gali sukelti mieguistumą, sutrikdyti mokymąsi ir pažintines funkcijas.
- Biologiniai vaistai – dupilumabas yra patvirtintas vaikams nuo 6 mėnesių amžiaus su vidutinio sunkumo ar sunkiu atopiniu dermatitu. Klinikiniame tyrime vaikams nuo 6 mėnesių iki 6 metų dupilumabas reikšmingai pagerino odos būklę (53% pasiekė EASI-75, palyginti su 11% placebo grupėje), sumažino niežulį ir pagerino miego kokybę. Saugumo profilis buvo panašus į suaugusiųjų.
- Psichologinė intervencija ir tėvų edukacija – labai svarbi gydymo dalis. Tėvai turi suprasti, kaip teisingai tepti vaistus, kaip prižiūrėti vaiko odą ir kaip padėti vaikui nekasyti. Kognityvinė elgesio terapija gali padėti vyresniems vaikams kontroliuoti kasymosi įprotį.
Kada kreiptis į gydytoją?
Nedelsdami kreipkitės į gydytoją, jei:
|
Kodėl svarbus tarpdisciplininis požiūris?
Lėtinis niežulys yra viena tų ligų, kuriai reikia komandinio darbo. Priklausomai nuo priežasties, gali reikėti konsultuotis su:
- Dermatologu ar alergologu – jei įtariama odos liga, alergija ar dilgėline arba reikalingas kompleksinis niežulio įvertinimas.
- Nefrologu – jei niežulys susijęs su inkstų liga ar dialize.
- Gastroenterologu – jei įtariama kepenų ar tulžies takų liga.
- Neurologu – neuropatinio niežulio atveju.
- Psichiatru ar psichologu – kai niežulys turi psichologinį komponentą.
- Onkologu ar hematologu – jei įtariama onkologinė priežastis.
Patarimas pacientamsNelaukite, kol niežulys taps nepakeliamas. Jei niežulys trunka ilgiau nei 6 savaites, kreipkitės į gydytoją. Ateikite pasiruošę: pasirašykite, kada niežulys stipriausias, ką jis provokuoja, kokie dar simptomai yra. Kuo daugiau informacijos – tuo greičiau bus nustatyta diagnozė ir pradėtas veiksmingas gydymas. |
Naujausi straipsniai:
Literatūra:
- Weisshaar E, Müller S, Szepietowski JC, Dalgard F, Garcovich S, Kupfer J, et al. European S2k Guideline on Chronic Pruritus: in cooperation with the European Dermatology Forum (EDF). Acta Derm Venereol. 2025;105:adv44220. doi:10.2340/actadv.v105.44220.
- Butler DC, Berger TG, Elmariah S, et al. Chronic pruritus: a review. JAMA. 2024;331(24):2114-2124. doi:10.1001/jama.2024.4899.
- Ständer S, Weisshaar E, Mettang T, Szepietowski JC, Carstens E, Ikoma A, et al. Clinical classification of itch: a position paper of the International Forum for the Study of Itch. Acta Derm Venereol. 2007;87(4):291-294. doi:10.2340/00015555-0305.
- Roh YS, Choi J, Sutaria N, Kwatra SG. Itch: epidemiology, clinical presentation, and diagnostic workup. J Am Acad Dermatol. 2022;86(1):1-14. doi:10.1016/j.jaad.2021.07.076.
- Rupert J, Honeycutt JD. Pruritus: diagnosis and management. Am Fam Physician. 2022;105(1):55-64.
- Matterne U, Apfelbacher CJ, Loerbroks A, Schwarzer T, Büttner M, Ofenloch R, et al. Prevalence, correlates and characteristics of chronic pruritus: a population-based cross-sectional study. Acta Derm Venereol. 2011;91(6):674-679. doi:10.2340/00015555-1159.
- Matterne U, Apfelbacher CJ, Vogelgsang L, Loerbroks A, Weisshaar E. Incidence and determinants of chronic pruritus: a population-based cohort study. Acta Derm Venereol. 2013;93(5):532-537. doi:10.2340/00015555-1572.
- Ständer S, Schäfer I, Phan NQ, Blome C, Herberger K, Heigel H, et al. Prevalence of chronic pruritus in Germany: results of a cross-sectional study in a sample working population of 11,730. Dermatology. 2010;221(3):229-235. doi:10.1159/000319862.
- Valdes-Rodriguez R, Stull C, Yosipovitch G. Chronic pruritus in the elderly: pathophysiology, diagnosis and management. Drugs Aging. 2015;32(3):201-215. doi:10.1007/s40266-015-0246-0.
- Shevchenko A, Valdes-Rodriguez R, Yosipovitch G. Causes, pathophysiology, and treatment of pruritus in the mature patient. Clin Dermatol. 2018;36(2):140-151. doi:10.1016/j.clindermatol.2017.10.005.
- Chen S, Zhou F, Xiong Y. Prevalence and risk factors of senile pruritus: a systematic review and meta-analysis. BMJ Open. 2022;12(2):e051694. doi:10.1136/bmjopen-2021-051694.
- Pereira MP, Kremer AE, Mettang T, Ständer S. Chronic pruritus in the absence of skin disease: pathophysiology, diagnosis and treatment. Am J Clin Dermatol. 2016;17(4):337-348. doi:10.1007/s40257-016-0198-0.
- Fishbane S, Jamal A, Munera C, Wen W, Menzaghi F. A phase 3 trial of difelikefalin in hemodialysis patients with pruritus. N Engl J Med. 2020;382(3):222-232. doi:10.1056/NEJMoa1912770.
- Fishbane S, Mathur V, Germain MJ, Shirazian S, Bhaduri S, Munera C, et al. Randomized controlled trial of difelikefalin for chronic pruritus in hemodialysis patients. Kidney Int Rep. 2020;5(5):600-610. doi:10.1016/j.ekir.2020.01.006.
- Cai X, Wu G, Lin Y, Yang L. Difelikefalin in the treatment of hemodialysis patients with pruritus: a systematic review and meta-analysis. Front Pharmacol. 2024;15:1476587. doi:10.3389/fphar.2024.1476587.
- Matsuda KM, Sharma D, Schonfeld AR, Kwatra SG. Gabapentin and pregabalin for the treatment of chronic pruritus. J Am Acad Dermatol. 2016;75(3):619-625. doi:10.1016/j.jaad.2016.02.1237.
- Pakfetrat M, Malekmakan L, Hashemi N, Tadayon T. Sertraline can reduce uremic pruritus in hemodialysis patient: a double blind randomized clinical trial from Southern Iran. Hemodial Int. 2018;22(1):103-109. doi:10.1111/hdi.12540.
- Kupsa R, Gruber-Wackernagel A, Hofer A, Quehenberger F, Wolf P, Legat FJ. Narrowband-ultraviolet B vs broadband-ultraviolet B in treatment of chronic pruritus: a randomized, single-blinded, non-inferiority study. Acta Derm Venereol. 2023;103:adv9403. doi:10.2340/actadv.v103.9403.
- Ständer S, Schürmeyer-Horst F, Luger TA, Weisshaar E. Treatment of pruritic diseases with topical calcineurin inhibitors. Ther Clin Risk Manag. 2006;2(2):213-218. doi:10.2147/tcrm.2006.2.2.213.
- Phan NQ, Bernhard JD, Luger TA, Ständer S. Systemic kappa opioid receptor agonists in the treatment of chronic pruritus: a review. Acta Derm Venereol. 2012;92(5):555-560. doi:10.2340/00015555-1353.
- Phan NQ, Blome C, Fritz F, Gerss J, Reich A, Ebata T, et al. Assessment of pruritus intensity: prospective study on validity and reliability of the visual analogue scale, numerical rating scale and verbal rating scale in 471 patients with chronic pruritus. Acta Derm Venereol. 2012;92(5):502-507. doi:10.2340/00015555-1246.
- Jang YH, Kim SM, Eun DH, Park KD, Park GH, Kim BS, et al. Validity and reliability of itch assessment scales for chronic pruritus in adults: a prospective multicenter study. J Am Acad Dermatol. 2020;82(1):80-86. doi:10.1016/j.jaad.2019.06.043.
- Elman S, Hynan LS, Gabriel V, Mayo MJ. The 5-D itch scale: a new measure of pruritus. Br J Dermatol. 2010;162(3):587-593. doi:10.1111/j.1365-2133.2009.09586.x.
- Schoch D, Sommer R, Augustin M, Ständer S, Blome C. Patient-reported outcome measures in pruritus: a systematic review of measurement properties. J Invest Dermatol. 2017;137(10):2069-2077. doi:10.1016/j.jid.2017.05.020.
- Topp J, Apfelbacher C, Ständer S, Augustin M, Blome C. Measurement properties of patient-reported outcome measures for pruritus: an updated systematic review. J Invest Dermatol. 2022;142(2):343-354. doi:10.1016/j.jid.2021.06.032.
- Gabes M, Zeidler C, Ständer S, Chen SC, Apfelbacher CJ. Refinement and validation of the ItchyQoL using classical test theory and item response theory resulted in a reduction of the response categories from a 5-point to a 3-point scale. Br J Dermatol. 2021;185(3):548-554. doi:10.1111/bjd.20082.
- Theunis J, Nordon C, Falissard B, Orri M, Mengeaud V, Misery L. Development and preliminary validation of the patient-reported Chronic Itch Burden Scale assessing health-related quality of life in chronic pruritus. Br J Dermatol. 2022;186(1):86-95. doi:10.1111/bjd.20582.
- Paller AS, Simpson EL, Siegfried EC, Cork MJ, Wollenberg A, Arkwright PD, et al. Dupilumab in children aged 6 months to younger than 6 years with uncontrolled atopic dermatitis: a randomized, double-blind, placebo-controlled, phase 3 trial. Lancet. 2022;400(10356):908-919. doi:10.1016/S0140-6736(22)01539-2.
- Chu DK, Schneider L, Asiniwasis RN, Boguniewicz M, De Benedetto A, Ellison K, et al. Atopic dermatitis (eczema) guidelines: 2023 American Academy of Allergy, Asthma and Immunology/American College of Allergy, Asthma and Immunology Joint Task Force on Practice Parameters GRADE– and Institute of Medicine–based recommendations. Ann Allergy Asthma Immunol. 2024;132(3):274-312. doi:10.1016/j.anai.2023.11.009.
- Kothari S, Afshar Y, Friedman LS, Ahn J. AGA clinical practice update on pregnancy-related gastrointestinal and liver disease: expert review. Gastroenterology. 2024;167(5):1033-1045. doi:10.1053/j.gastro.2024.06.014.
- Lee RH, Greenberg M, Metz TD, Pettker CM. Society for Maternal-Fetal Medicine Consult Series #53: intrahepatic cholestasis of pregnancy. Am J Obstet Gynecol. 2021;224(2):B2-B9. doi:10.1016/j.ajog.2020.11.002.
- Rahim MN, Williamson C, Kametas NA, Heneghan MA. Pregnancy and the liver. Lancet. 2025;405(10477):498-513. doi:10.1016/S0140-6736(24)02351-1.